Kūdikio vaikščiojimas yra ypatingai laukiamas tėvelių etapas. Jų akyse vaikščiojantis kūdikis pagaliau tampa mažu vaikučiu. Mažyliui vaikštant, pasaulis jam atsiveria nauju kampu. Mokslinių šaltinių teigimu, vaikščiojimas skatina spartesnį pasaulio pažinimo, kalbos suvokimo ir socialinės raidos lavėjimą. Pradėti vaikščioti kūdikiai pradeda vidutiniškai nuo 12 mėnesių amžiaus. Šio įgūdžio įgijimo diapazonas yra gana platus, kadangi kūdikiai gali pradėti vaikščioti nuo 9 mėn., o norma pradėti vaikščioti laikoma net iki 18 mėnesių. Taigi svarbu suprasti, kad kiekvienas mažylis pradės vaikščioti savu tempu ir savu laiku.
Vaikščiojimo užuomazgas galime matyti jau pirmąjį kūdikio mėnesį. Tiesa, pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikio judėjimas yra paremtas primityviais refleksais. Pirmąjį mėnesį galime stebėti automatinį žingsniavimo refleksą, kuris pasireiškia kūdikiui esant vertikalioje padėtyje. Prilaikant mažylį ties šonkaulių lanku, suteikus pėdutėms atramą ir šiek tiek pasvėrus į priekį, tokioje padėtyje kūdikis pradeda pakaitomis dėlioti kojytes į priekį. Šis refleksas laikosi nuo pirmos dienos ir išnyksta mėnesio pabaigoje, nors gali laikytis ir iki pusantro mėnesio. Tai yra refleksas ir jo nereikėtų stimuliuoti, nes vaikučius iki trijų mėnesių rekomenduojama daugiau laikyti horizontaliai (t.y., turėtų dominuoti horizontalios nešiojimo padėtys).
Neretai tėveliai anksčiau laiko nori statyti savo kūdikius, tačiau svarbu žinoti, kad geriausia būtų išlaukti kol kūdikis pats pradės stotis. Iki septynių mėnesių statant kūdikį yra rizika, kad įsitemps klubo sąnario kapsulė ir raumenys supantys klubą (ir tikimybė, kad padidės raumenų tonusas). Specialistai rekomenduoja nestatyti kūdikių kol jiems nesukanka septyni mėnesiai. Visų pirma, kūdikis turi sustiprinti liemens kontrolę sėdėdamas ir tik vėliau, išlavinus liemens raumenis, jis pradės stotis. Pirmieji bandymai atsistoti vyksta rankutėmis įsikibus į aukščiau esančius paviršius – lovytės virbus, sofą, kavos staliuką, laiptų pakopą, mamos kelį ar ranką – ir traukiantis rankutėmis visu kūnu į viršų. Tėveliai dažnai teiraujasi dėl pirmųjų atsistojimų, nes jų metu kūdikis dar nemoka pernešti kūno svorio ant pilnos pėdos ir dažnai stojasi ant pirštų. Taip yra dėl to, kad visas kūnas yra pasviręs į priekį, link atramos objekto. Čia tėveliai gali apglėbti kūdikio liemenį ir švelniai patraukti atgal, kad kūdikio kūno svoris pereitų ant pilnos pėdų atramos. Atsistojęs kūdikis turėtų laikyti kūno svorį ant pilnos pėdos ir, jeigu tai neįvyksta per pirmąjį stojimosi mėnesį, būtų gerai kreiptis į kineziterapeutą. Jis įvertintų situaciją ir apmokytų, kokius pratimus taikyti kūdikiui. Be to, kūdikis turėtų pradėti vaikščioti tiesiai su pilna pėdos atrama.
Išmokęs stotis prie baldų, kūdikis po truputį pradeda žingsniuoti šonu pristatomuoju žingsneliu. Pradžioje jis žengia prisilaikydamas abiem rankomis, o vėliau jau tik viena ranka. Dar po kiek laiko, vaikutis prie baldų žengia nebe šonu, o tiesiai. Neilgai trukus, kūdikis atranda, kad gali prie baldų atsistojęs, stumdyti juos ir taip žingsniuoti į priekį. Čia tėvams dažnai kyla klausimas ar naudoti vaikštynę? Ar naudoti stumduką?
Vaikštynės kineziterapeutų laikomos žalingomis, nes kūdikis būna pasodinamas ir dažnai remiasi sulenktomis kojomis bei spiriasi pirštų galais. Pasak mokslinės literatūros, vaikštynė gali formuoti neteisingą eisenos modelį (vaikas gali pradėti vaikščioti ant pirštų galų) ir pradėta naudoti per anksti gali sukelti kojų deformacijas. Kai kuriose šalyse yra netgi draudžiama prekiauti vaikštynėmis.
Priešingai nei vaikštynė, stumdukas gali būti naudingas lavinant vaikščiojimo įgūdį. Kūdikis išmoksta laikyti kūną tiesiai, mokosi stumdyti stumduką ne tik pirmyn, bet ir atgal bei į šalis. Taip mažylis mokosi keisti kryptį vaikštant. Renkantis stumduką svarbu, kad jis būtų ne per lengvas, nes kūdikiui pastūmus, stumdukas per greitai nuriedės ir kūdikis nugrius.
Na ir galiausiai, iki savarankiško vaikščiojimo kūdikiui dar reikia išmokti stovėti be atramos, laikyti pusiausvyrą stovint, gebėti pernešti kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos. Kūdikiui svarbu pasitikėti savimi ir aplinka, dėl to tėveliai turi padėti kūdikiui, jį padrąsinti, paskatinti nebijoti žengti ir nebijoti kristi mokantis vaikščioti. Kūdikis turi kristi saugiai, t.y., ant sėdynės. Jeigu kūdikis nemoka kristi saugiai, tėveliai gali apglėbus kūdikio klubus, švelniai traukti atgal ir žemyn, kad kūdikio kojos sulinktų ir jis atsisėstų ant žemės.
Tėveliams dažnai kyla klausimas, nuo kada galima pradėti vedžioti kūdikį už rankučių. Tai daryti reikėtų tada, kada kūdikis rodo ženklus, jog yra pasiruošęs vaikščioti, t.y., stojasi prie baldų, eina palei baldus šonu, bando eiti priekiu, stumdyti baldus. Taip pat, svarbu žinoti, kaip vedžioti kūdikį. Anksčiau buvo įprasta kūdikį vesti pakeltomis rankomis, tačiau pasak traumatologų, taip vedžioti kūdikį yra nesaugu, nes atsiranda rizika alkūnės sąnario panirimui. Taigi mažylį vedžioti reikėtų apglėbus kūdikio riešus ir laikant rankas sulig kūdikio pečiais arba net žemiau. Taip kūdikis pats laikys savo svorį, pusiausvyrą ir žengs, laikydamas kūną tiesiau. Kitaip tariant, vaikutis greičiau perpras vaikščiojimo ypatumus ir pradės vaikščioti savarankiškai.
Pratimas, skirtas lavinti pusiausvyrą stovint:
Pastatome kūdikį prie baldo (veidu į baldą), apglėbiame klubus ir švelniai siūbuojame pirmyn, atgal, į kairę, į dešinę. Vėliau galime siūbuoti į šalis tiek, kad vaikutis liktų stovėti ant vienos kojos.
Pratimas, skirtas mokyti saugiai kristi ir išmokti tūpti-stotis:
Pastatome kūdikį prie baldo (veidu į baldą), apglėbiame klubus, nukreipiame kūdikio dėmesį žemyn (su barškučiu ar kt.) ir švelniai traukiame atgal ir žemyn, kol kūdikio keliai susilenks ir jis pasieks tūpimo padėtį. Tada nukreipiame mažylio dėmesį aukštyn ir kilstelime jį aukštyn bei pakreipiame į priekį.
Lekt. kineziterapeutė Vaiva Selevičienė
Literatūra
- Schneider JL, Iverson JM. Equifinality in infancy: The many paths to walking. Dev Psychobiol. 2023;65(2):e22370. doi: 10.1002/dev.22370.
- WHO Multicentre Growth Reference Study Group. WHO Motor Development Study: windows of achievement for six gross motor development milestones. Acta Paediatr Suppl. 2006;450:86-95. doi: 10.1111/j.1651-2227.2006.tb02379.x.
- Mete M, Keskindemirci G, Gokçay G. Baby walker use and child development. Int J Pediatr Res. 2019;5(1), 051-056. DOI: 10.23937/2469-5769/1510051.
- Rudloe TF, Schutzman S, Lee LK, Kimia AA. No longer a “nursemaid’s” elbow: mechanisms, caregivers, and prevention. Pediatr Emerg Care. 2012;28(8):771-774.
doi: 10.1097/PEC.0b013e3182624906.
- West KL, Iverson JM. Communication changes when infants begin to walk. Dev Sci. 2021;24(5):e13102. doi: 10.1111/desc.13102.